EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ (g. 1984m.) - jauna tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsiliejusi į Lietuvos meninį gyvenimą ir jame aktyviai dalyvaujanti. Savo kartos kontekste E. Karpavičiūtė išsiskiria savo mąslumu ir filosofiniu nusiteikimu. Pagrindinis jos kūrybinių tyrinėjimų objektas – žmogiškosios patirtys. Neapsiribodama paviršiniu reiškinių perteikimu, tapytoja abejoja jų regimaisiais pavidalais, gilinasi į už jų slypinčią reikšmę, kelia klausimus apie jų prigimtį. Sunkiai pasiduodantys perskaitymui jos paveikslai žiūrovams iškelia daugiau klausimų negu palieka atsakymų.

Jei pagal vaizduojamų objektų pobūdį reikėtų sudėlioti Eglės paveikslus į natūros ir kultūros lentynas, visi jos darbai, be abejo, atsidurtų pastarojoje: tapytoją domina žmogaus sukurtas pasaulis. Tapytoja savo drobėse vaizduoja technologizuotą pasaulį, bet ne žvilgantį tobulais sintetiniais paviršiais, o yrantį, persmelktą apokalipsės ir grėsmės nuojautos. Kūrinių laikas taip suprobleminamas: visa yra ir sena, ir nauja, išsitęsia iš praeities į ateitį, o dabarties, kuri trunka vos akimirksnį, tarsi ir nėra. Lyg teigiama, jog viskas yra laikina, daiktai nėra ilgaamžiai, o tai, ką regime, tėra tikrovės iliuzija.

Regimosios tikrovės iliuziškumas ir daiktiškojo pasaulio trapumas – pagrindinės E. Karpavičiūtės paveikslų sugestijuojamos idėjos. Menininkė fiksuoja kasdienius daiktus ir kultūros reiškinius, tačiau kvestionuoja jų universalų supratimą, ištraukdama iš įprasto konteksto ir papildydama naujomis prasmėmis. Taip buities objektas tampa metafora, ženklu, nurodančiu į tūkstančius jį apkibusių kontekstų. Kūrinio pavadinimas čia veikia dvejopai: arba padeda iššifruoti vaizdą (drobė Jaan Toomik performansas, kurios tik pavadinimas išduoda, jog tapoma scena iš 1998-aisiais atlikto ir chrestomatiniu tapusio estų menininko performanso Tėvas ir sūnus), arba suklaidina, pateikdamas gausybę galimų interpretacijos krypčių. Paveikslų daugiareikšmiškumą ir mįslingumą augina dar ir objektų vaizdavimo pobūdis. Eglės tapytose kompozicijose susijungia hiperrealizmo ir abstrakcijos elementai: vienus objektus ji ištapo ypač kruopščiai, kitus supaprastina iki vos atpažįstamų pavidalų ir panardina potėpių ūke tepalikdama užuominas ir efemeriškus atspindžius.

Gilų ir daugialypį savo kūrinių prasminį sluoksnį menininkė „aprengia“ meistriškai atlikta forma. Eglė visiškai išnaudoja tapybos kaip raiškos priemonės specifiką ir mėgaujasi jos teikiamomis galimybėmis. Jos kūriniuose žaidžiama potėpių ir faktūrų įvairove, išryškinami tapymo proceso metu atsirandantys efektai – nuvarvėjimai, formų deformacijos. Žavi ir ypatingas tapytojos jautrumas spalvai – subtilūs, niuansuoti rusvos, žalsvos ir melsvos deriniai, ir atvirkščiai, aitrūs kontrastai. Ypač svarbus motyvas Eglės Karpavičiūtės darbuose yra šviesa. Menininkė fiksuoja įvairias jos formas: nuo šviesos sklindančios iš natūralių šaltinių iki šaltų dirbtinių ir pramoninių paviršių atspindžių. Todėl, nors ir teigiantys anaiptol neoptimistines idėjas, kūriniai įgauna meditatyvumo, o tamsios paveikslų erdvės pripildytos šviesos tampa skaidrios ir savaip jaukios.

BLYKSTĖS IR VESTERNAI. POKALBIS SU EGLE KARPAVIČIŪTE - interviu šiuolaikinio meno dienraštyje artnews.lt